1. |
Dinozauro atodūsis
03:24
|
|||
|
Mano plaučiai prisigėrę ne oro, o tavęs.
Aš tikiuosi, šitas gėris anapilin nenuves.
Nežinau, iš ko tu kaltas ar spirtas, bet kadais,
Tikiu, mano visos maldos neišmokė tavęs paleist.
Aš kvėpuoju, o tu gyveni
Mano rojuj ir mano širdy,
O negavus tavęs aš alpstu...
Apkabink - juk žinai, kad dūstu.
Tartum žalias dinozauras aš vaikštau šia žeme
Savo sukurtam pasauly, pasauly, kuriame
Aš skraidau, visi man sako: “Nusileisk ant žemės pilkos”.
Bet jei tik tu man atleisi, reikalauju taikos.
Čia per daug ugnies ir pikto žmogaus.
Ką manai, jei pasiūlyčiau prisiglaust?
Gal tada vėl kvėpuočiau švariai...
Aš - dinozauras, o tu - mano namai.
|
||||
2. |
Gėlelė
03:27
|
|||
|
Man pilną glėbį šaknų pasodinęs ant galvos,
Liepei išauginti iki pirmos mūsų santykių šalnos.
O kas tai - ar gėlės, ar gyvatės, ar voratinklių gija?
Aš kasdien vis laukiu tavo saulės ir krypstu į ją.
Aaa, žydėk, žydėk, mano meilės gėlele.
Aaa, žiūrėk, žiūrėk, pirmi daigai želia.
Ooo, jau darosi vis šalčiau, šalčiau...
O ji augti neskubėjo, kad ir kiek aš jos prašiau.
Laisčiau ir laisčiau ašarom savo, bet kodėl taip ilgai?
Dienos trumpėja... Ar tu iš vis manęs pasiilgai?
Gal tiek to, gal išrauti viską viską su šaknim?
Bet tada neliks vilties jokios, kad liksi su manim.
Ir tada jie sako: “Kam iš vis auginai?
Ant gyvenimo tako tiek gėlių, ar matai?”.
Nors imk ir išrauk visas jas, jos ne mano, jos - kitų.
Jos besielės, bekvapės, beveidės. Jos tiesiog nesi tu.
|
||||
3. |
Sala
04:54
|
|||
|
Jei išvyktum į salą, ar imtum mane?
Ten, kur nieks negyvena ir kur vakare
Tu ant smėlio raižytum mūsų vardus
O iš ryto kalbėtume apie sapnus.
Ar tau būčiau pakankamai graži?
Ar neerzintų tai, kad esu labai jautri?
Ar praėjus kiek laiko tu gailėtumeis
Ir galvotum, kaip norėtum viską pakeist?
Pr. Uuu ar saloje būtų taip pat?
Uuu ar numanai, kuo galim tapt?
Uuu taip seniai aš nejutau
Uuu ką reiškiu tau.
Jeigu vykčiau į salą, aš imčiau tave.
Ten, kur nieks negyvena ir kur ryte
Tau šypsočiausi vos tik pramerkus akis
Ir bandyčiau sušvelninti tavo mintis.
|
||||
4. |
Šitaip kvepia Žemė
04:17
|
|||
|
Taip toli, kad nematyt,
Bet vis tiek ieškai akimis.
Jei dabar čia imtų lyt,
Žinočiau - tu virtai lietumi.
Šitaip kvepia mūsų namai.
Medžių viršūnės dangų remia.
Aš tikiuosi, ir tu pajutai:
Šitaip kvepia Žemė.
Tavo Žemė...
Lyg bangų išplautas ilgesys
Siurbia tavo esybę,
Bet siunčiu tau mintimis
Visą mūsų Žemės ramybę.
Šitaip kvepia mūsų namai.
Medžių viršūnės dangų remia.
Aš tikiuosi, ir tu pajutai:
Šitaip kvepia Žemė.
Mūsų Žemė.
Atnešk, atnešk stebuklų kilimais
Tą, kurio laukti per sunku...
Iš rankų kris ne žemė, o pelenai
Atnešk bent kvapą iš namų.
|
||||
5. |
||||
|
Kas ten, už dangaus, ar sapnuos matai?
O kai nemiegi, man kažką sakai?
Kai praeis audra, kai nutils žaibai,
Tyliai, palengva, pas mane ateik.
Nors žinau, kad tavęs nėra,
Nors žinau, kad seniai išėjai,
Aš jaučiu tave savyje –
Dar kažko juk nepasakei.
Aš tikiu: tarp žiedų, danguje ir dulkėse, ir bučiniuos
Dar yra nors krislelis tavęs ir kasdien vis labiau ilgiuos.
Aš matau... Vis matau.. Vis matau tą liūdesį,
Paskutinį jausmą, kurį tavo akys man sakė lyg kuždesį...
À travers le ciel, qu’est-ce qu’il y a, là-bas?
Tu le sais parce qu’en dormant j’entends ta voix.
À partir du moment où l’orage finit
Silencieusement viens ici, je t'en prie.
J'en suis sûr que parmi toutes les fleurs la poussière, dans le ciel - partout
Il y a encore un peu de toi et chaque jour tu me manques de plus en plus
Je vois... je vois... je vois cette tristesse
Que tes yeux m’ont transmis... Viens ici, laisse-moi sentir ta tendresse.
Dors, dors, dors, mon petit...
|
||||
6. |
Lopšinė
03:47
|
|||
|
Ant stogų nutūpę paukščiai
Gieda lopšines.
Kažkodėl jos skamba graudžiai,
Užpildo gatves.
Graudumu tokiu svajingu,
Jį norisi įsileist
Į savo vidų.
O kažkur už šalto stiklo
Vaikas žiūri į dangų.
Jis mato pasaulį kitą
Pro mažą savo langą.
Norėtų tą pasaulį
Ištirti kuo greičiau,
Bet žinai, vaikeli,
Aš irgi jį mačiau, aš jau jį mačiau.
Tau palengva į delną įkris žvaigždė,
Kai ją pagausi, leisiesi bėgt,
Ir vidury laukų bus taip gražu.
Būki šviesa ir saugok tai, ką turi
Žvaigždę delne ir šilumą širdy.
|
||||
7. |
Basakojė
03:35
|
|||
|
Mano namai kvepia duona.
Tu sugrįžai suknele raudona,
O iš paskos atsivilko rūkas
Ir palengva aplink plaukus sukas.
Dar geriau, dar geriau, kad tu šitaip.
Dar geriau, dar geriau, kad aš ne taip.
Dar geriau, dar geriau palikti
Naktį už savęs ir pareit.
Kas mums laukai, kas mums plačios jūros?
Kas mums miškai, kas mums raudos sūrios?
Dega plaukai ir suknia liepsnoja.
Kur tu buvai, ką darei, mano basakoje?
Dar geriau, dar geriau, kad tu šitaip.
Dar geriau, dar geriau, kad aš ne taip.
Dar geriau, dar geriau palikti
Naktį už savęs ir pareit.
Tada, kai žolė paliečia tavo rankas,
Neša namo, neša namo...
Nusišluostyk akis ir neišsigąsk -
Nepyksiu, nes nėra dėl ko.
Nes nėra dėl ko...
Dar geriau, dar geriau, kad tu šitaip.
Dar geriau, dar geriau, kad aš ne taip.
Dar geriau, dar geriau palikti
Naktį už savęs... ir pareit.
|
||||
8. |
Portretas
03:27
|
|||
|
Tavo skruostikauliuos karjerų ramybė.
Aš skandinčiau rankas ten, jei tik būtų vandens,
Bet dvi didelės saulės taip švyti, taip švyti,
Kad žinau – tavo skruostuos jau nebegyvens
Nei baubai, nei karaliai, nei blogosios laumės –
Tu užaugai ir pakvipo namais.
Taip norėtum sugrįžti į juos per tą lauką,
Kurio kvapo pritvinkę tavieji plaukai.
Per alsuojančią šviesą ir kvapus amareto
Tu sklaidaisi apliejęs šalčiu ir ugim
Ir tik vienas vienintelis nuogas portretas
Man išsaugo tave ir tu vėl su manim.
Pilki vandenys raibsta po stogu blakstienų,
Link karjerų nubėga ir tvinsta tenai,
Tu šypsaisi savo laime kasdiene
Ir nušvinta bemiegiai žiemos vakarai.
Tavo veidą regiu aš visom aplinkybėm
Ir pakvimpa namai tavaisiais plaukais.
Visą naktį šypsosi veidas kybantis
Ir karjerai po sunkiai užmerktais vokais.
|
||||
9. |
Pamary
05:35
|
|||
|
Pamary, kur blizgančios dulkelės sukas
Pamary, kur nebereikalingos šukos,
Pamary įleisiu drėgną orą į save.
Pasakykit, marios, ar esu tam globaliam plane?
Nebijau jame nebūti ir ištirpti
Nebijau su smėliu pro pirštus išbirti.
O kas toliau? Ar ten taip gera, kaip ir šičia?
Aš nebijau, juk čia atsiradau netyčia.
O jeigu pakelčiau rankas viršun
Tiek, kiek galiu, ir nė sprindžiu mažiau,
Ar to man užtektų dar likti žmogum
Truputį ilgiau...
Pamary ramybė šoka tarp bangelių
Pamary vanduo nedrąsiai kojas gelia,
O prieš akis iškyla lyg purslai spalvoti –
Prisiminimai, prieš daugel metų sugalvoti.
|
||||
10. |
||||
|
Sako, medžiai numetę lapus baisiai liūdi,
Sako, žvaigždę sugauti gali tik rugpjūtį.
Sako, sekretą rasti gali ir po metų,
Dar geriau, jei kas kitas anksčiau jį surado.
Sako, verkti geriausia, kai lietūs nerimsta,
Sako, gruodį ant šieno karalius gimsta.
Sako, šypsena niekam nė kiek nekainuoja,
O nuo jos kartais žmonės išvirsta iš kojų.
Tiek kalbų, kai paversti pasaulį gražesnį,
O man visas pasaulis - vienintelės akys.
Aš tik noriu, kad jos visada taip spindėtų,
Ir jau nieks nesvarbu, kad ir kas ką pasakė.
Ir girdžiu vis, kaip sako, kad liūdna išėjus
Iš draugystės ir meilės, ir medžių alėjos.
Sako, vienišas visad nuliūdęs truputį,
Bet ar būti geriau su bet kuo, kad tik būti?
Sako, laimė tenai, kur vaivorykštės galas,
Sako, verkia vaikai, kai pirmi dantys kalas.
Sako, žudo tik bijantys patys savęs,
O kvailiai tik dainuoja linksmas daineles.
|
||||
If you like Klara., you may also like:
Introspective, homespun folk tunes from John Donne that feel informed by the sugary bleakness of '80s and '90s indie pop.
go to album
A Mutable Feast or: The Ghost of a Flea
by John Donne
Lovely folk-based music with soft corners and dreamlike melodies, full of fairy-tale-like enchantment.
go to album
The lead singer of punk band Camp Cope ventures into romantic synth-pop territory, tempering slick arrangements with bare sentiment.
go to album
For My Love
by Kesang Marstrand
featured on Bandcamp Radio Jan 5, 2016
go to album
Seawheel
by David Lonton-Baxter
”Seawheel Acoustic” delivers captivating melodies and heartfelt lyrics in songs that are equal parts soothing and enchanting.
go to album
Once Upon A Time In Montréal
by Murray A. Lightburn
The folk artist explores grief through these smooth and soulful tracks.
go to album
Hushed and riveting, the new LP from Ana Silvera centers her expressive voice against quietly glowing guitars.
go to album
